Prieš 5-erius metus persikrausčiau gyventi į Tailandą.

Mano „YouTube“ kanale rasite įkvepiančio turinio, susijusio su savęs pažinimu, energijos valdymu, bei praktiniais patarimais, kaip pagerinti savo gyvenimą per EFT, traukos dėsnius ir vidinį darbą.

Taip pat įdedu kasdieninių vlogų kurie yra labai paprasti, atviri ir be pagražinimų.

Prieš metus nusprendžiau pakeisti savo įpročius ir pradėjau sveikiau maitintis. Atsisakiau cukraus ir beveik visiškai atsisakiau alkoholio. Numečiau net 15kg svorio.

Dabar mano maistas yra paprastas – mėsa, žuvis, kiaušiniai, sviestas, vaisiai ir daržovės. Valgau tik namuose ruoštą maistą, pasūdau tik druska ir žolelėmis, be jokių sudėtingų padažų.

Pastaruoju metu susikoncentravau į raumenų auginimą ir padidinau savo dienos kalorijų kiekį iki 2000. Esu labai savimi patenkinta, nes išlaikiau discipliną, kuri tapo mano kasdienybe ir dabar ši gyvensena tapo mano kaddienybe 💜

Kalbant apie mankštą, aš kilnoju svorius, jokio kardio! Taip pat bandau daryti jogą.

Ačiū, kad esate ❤️

Auginu sūnų, kuris yra kilęs iš Honkongo.

Per savo patirtį kaip vieniša mama ir praktikuojanti vidinį darbą, aš dalinuosi tikrais gyvenimo pavyzdžiais ir atvirai kalbu apie iššūkius bei pergales.❤️

Tailande gyvena daugybė laukinių šunų, ir nors šalyje žmonės labai myli mažus šuniukus, deja, situacija keičiasi, kai jie užauga. Ne visi, bet didelė dalis šunų lieka pamiršti ir palikti gatvėse.

Todėl aš dažnai šeriu laukinius. Tačiau vien maisto neužtenka. Taip pat stengiuosi rinkti lėšas kastracijoms, nes nenorime, kad jie daugintųsi ir dar daugiau šunų liktų benamiais.

Užtrunka beveik 6 mėnesius kasdienio šėrimo, kol pagaliau laukiniai šunys leidžia man prieiti prie jų arčiau. Pradžioje tenka tik padėti maistą ir nueiti toli, kad jie išdrįstų prieiti prie jo. Dabar kiekvieną rytą turiu šunų, kurie laukia manęs, jų akys nušvinta, kai pamato mane. Jie laižo mano rankas, kojas bei veidą.

Galiu tvirtai pasakyti, kad nors laukiniai šunys, kuriais rūpinuosi, negyvena su mumis, mes esame tarsi šeima. Jie laiko mus šeima, o mes juos – mūsų šeimos dalimi.

Anksčiau turėdavau tokią madą, kad " reikia" pirkti kažką naujo. Nesakau, kad dabar neperku naujų daiktų, bet prieš užsisakant visuomet pagalvoju, ar tikrai man to reikia, o ar aš to tik noriu?

Dažniausiai atsakymas yra ne. Namai pilni visko. Ir drabužių ir Indų ir žaislų, bet va tokia"overconsumption" mada, kad vis reikia.

Prieš gerą mėnesį užbaigiau antrų rankų iššūkį kuris truko metus laiko. Per tuos metus išmokau ir supratau labai daug ypač tai, kad ne naujovėse slypi pasitenkinimas. Bet taip kaip tu jautiesi viduje ir ar turi tą turtingumo jausmą, be noro konkuruoti.

Tikrai nenustosiu pirkti nei drabužių (tik iš antrų rankų), nei vaikui žaislų, nei indų, ar dar kažko. Bet visuomet gerai pagalvosiu ar man to tikrai reikia.